pelkė

pélkė sf. (1) 1. MŽ530, K klampi vieta su stovinčiu vandeniu, liūnas: Gramėti į pélkę J. Ištižęs medis pélkė[je] įmerktas J. Pélkė arklius, gyvolius praryna Als. Kas sausomis padarė tas pelkes bedugnes?! D.Pošk. Pelkės burga S.Dauk. Nuog šio laiko tu šiose pelkėse valysi daug šieno BsPIV16. Pieva nora pelkės Šts. ^ Ir burbuliuos kaip pelkė pervažiuota KrvP(Pln). Pelkė[je] būdamas, ant kalno nepalipsi Kal. Kad tu pelkė[je] sudegtum! (keik.) Dr. Kad tu pélkėms nueitum! (keik.) rš. Ir aš ne pélkė[je] augus, ale pasakų nemoku Šln. 2. Krg klanas, balutė: Ryto metą atsikėliau – pélkės kieme, matyt, y[ra] lijusi Eig. Vakar dideliai lijo, kad ir an vieškelio pélkės buvo Vkš. Bendrai žaisdami, visus savo laukų antvalnėlius ir nuovalėlius buvo nutupinėję, visas pelkeles išbraidę Vaižg. Kinkyk kuilius į geldalę, vežki mergas į pelkalę KlpD86. | prk.: Apent įbridai į tą pelkę griekų P. ^ Iš gražiausios pievos varlė šoka į pelkę Lg. Į pelkę kritęs, sausas nekelsi Lkv. Kai tik būs pelkė, būs ir varlių Vdk. 3. K durpių gabalas: Uždėk ant ugnies porą pelkių, kad neužgestų Pgg. Pečius kūrenam su pelkiums Šlu. Sutrupinta sausa pelkė rš. Pélkės šįmet sausos, gerai degs Pgg. Aš nusitepęs su toms pélkėms Šlu. Pelkes durti, kasti N.

◊ į pélkę mèsti be naudos išleisti: Kas tai žemei netinkančias trąšas perka, tas piningus į pelkę meta Sim.

kad tavè kur pélkės! LTR toks keiksmas. lai tavè pélkė àtima! Šts toks keiksmas. pélkė tàvo! sakoma stebintis: A pelkė tavo! Šts. pélkių vaĩkas išdykėlis: Mano Jonelis geras, tą pélkių vaĩką mušau, bet ano jau čia nebėra (šnekina motina apluptą vaiką) Brs.

pélkė žìno nežinia: Ir kur jie yra, pelkė juos žino Blv. Ar pélkė ją žìno, kokia čia tvora! Btg. Pelkė žino, kas būs! Lk.

smukùčių pélkė Lk plepys.

sùk (ką) pélkė! tiek to (sakoma nebesirūpinant, ranka numojant): Reik pasiimti, suk anus pelkė! KlvrŽ. Suk tave pelkė: kaip ten būs, teip! KlvrŽ.